BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Paimkite mano pinigus (apie Tetas)

Ne, vagių ar vyrukų kvadratiniais žandikauliais ir stilinga Kalvarijų gatvės arealo šukuosena aš tikrai nesišaukiu. Sakau tai paslaugų teikėjams. Visiems. Beveik be išimties.

Turiu internetą ir kabelinę televiziją, lankausi viešojo maitinimo įstaigose, remontuoju mašiną, itin retai (ačiū Viešpačiui ir visiems šventiesiems) lankausi valdiškose įstaigose, kalbu mobiliuoju, užeinu į bankus, parduotuves ir dar galybę vietų kur mane pasitinka ir palydi su šypsena bei supratimu.

Nuleiskite pirštą nuo smilkinio. Aš pajuokavau. Pasvajojau. Kaip būtų….jei visi dirbtų taip kaip turėtų arba sudarytų bent jau to regimybę.

 Kavinės.Barai.Restoranai

 Vyresni pamena piktą arba geriausiu atveju rūsčiai dėbčiojančią Tetą aptemptu chalatu (šioje vietoje „aptemptas chalatas” simbolizuoja anti seksualumą, kokį tik galite įsivaizduoti), kietai susuktais plaukais ir plastmasiniu lankeliu virš jų. Tetos funkcija įmesti į lėkštę taukuotų sasyskų, grikių košės ir dar kažko desertui.

2011 metai. Laisvai kvėpuojame, laisvai mąstome, laisviau leidžiame pinigus, nes juos leisti turime kur. Einame į kavinę. Ir čia susitinkame Tetą. Ji gudriai pakeitusi įvaizdį.

Gali būti žiopla studentė atnešanti sriubą su į ją įkištu savo pirštu (ne anekdotas) arba padedanti peilį ant pliko stalo paėmusi jį už ašmenų. Gali būti (prabangesnėse vietose) modelis-administratorė, kurios plačių akių ir sfinkso išraiškos nepakeistų ir prieš nosį nuvirtusi katedros varpinė. Gali būti besimaivanti sunkiai-pilnametė -„barista” - mergaitė su 7 auskarais nosyje, antakiuose bei, spėju, ne tik, pilstanti kavą išsinešimui ir tuo pačiu plepanti „mobilke” su drauge.

 Bet tai yra Teta. Ir jos reinkarnacijas vienija viena-nepagarba klientui. Tiesiog. Paprastai.

 „Studentei” tu privalai atleisti viską ir būti demokratiškas(?), „Sfinksui”-jausti gilią egzistencinę kaltę, kad nepasipuošei „Armani” kostiumu, „baristai”, kad kavą užsakei sklandžia lietuvių kalba o ne „eee…žinai, duok man frappe, nes toks LOL‘as žinai, karšta šiandien” (tuo metu būtina krestelėti savo dredus).

Teta aptarnauja kitaip. Ji tave teikiasi aptarnauti. Turi būti jai dėkingas, kad ji atkreipė į tave dėmesį. O tu tuo tarpu galvoji: „Velnias, aš pirkčiau daugiau, aš palikčiau daugiau…paimkite mano pinigus”.

 Pokalbis telefonu

 Šiame straipsnelyje bus tik dvi dalys. Pirmoji apie Tetą ir jos sovietinius atgimimus nūdienos paslaugų sektoriuje, antroji apie nevykusią kapitalistinę Tetų atmainą - pardavėjas telefonu.

Bendravote, bendraujate, bendrausite. Norite to ar ne. Metate ragelį vos išgirdę pusiau paauglišką „Laba diena, čia skambina Agnė iš coolsalespromotions…” (nesu girdėjęs nei vieno atvejo kada įmonės pavadinimas ištariamas aiškiai ir neskubant), ar mandagiai bandote atsakyti „dabar negaliu kalbėti”, ar netgi darote esminę klaidą - sutinkate išklausyti pasakojimo apie „specialų, tik Jums skirtą pasiūlymą” - nesvarbu, nuo šių gėrybių niekur nepasislėpsite.

Teko kalbėti su pardavėjomis, kurių balso tembras-malonus, jaunatviškas, tačiau be spygavimų ir žodžių vėlimo. Dalykinio pokalbio metu įausta menamo flirto gija, profesionalus informacijos pateikimas ir kukli tačiau būtina mandagybių tirada - tokį reklamuojamą produktą ar paslaugą aš galėčiau pirkti. Tačiau taip bendraujančius pardavėjus sutiksi rečiau negu Zuoką Užupyje. Gaila verslininkų samdančių Tetas, gaila ir savęs galvojančio „Velnias, aš pirkčiau daugiau, aš palikčiau daugiau…paimkite mano pinigus!!!”.

Pagarbiai,

Sausuolis

Patiko (4)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Paimkite mano pinigus (apie Tetas)”

  1.   Taip taip rašo:

    Neblogas straipsnis, teisybe parasyta. Skambineja is coolsalepromotions visokios pienburnes (dazniausiai, nors buna isimciu, kai skambina interneto nemaciusios tetules ir sutrinka, kai paprasai atsiusti pasiulyma el. pastu), dienos metu, kai normalus zmones dirba, trukdo laika, o pasakius, kad NEDOMINA (arba kad “nieko isskirtinio jus gi nesiulot”), tai dar vis tiek greitakalbe pypsi pypsi kaip robotai mintinai ismokta ir per diena simta kartu atpypsinta teksta, net negirdedamos atsiliepusiojo mandagaus “viso gero” - tai ka lieka daryti, tik “kiauliskai” pasiusti velniop ir det rageli. Kai per diena kartais buna keli tokie skambuciai, na tikrai jau uzknisa.
    Kaip kazkas Delfyje taikliai pakomentavo sita straipsni - “įdomu, ar išvis ateis tokie laikai, kuomet aptarnaujantysis personalas pradės ne imituoti kažkokias primygtinai peršamas kaukes, o bus nuoširdūs bei kartu mandagūs, tuo parodydami, jog darbas jiems yra ir svarbus, o ne tik laiko prastūmimas.”
    Isties nuosirdus ir nevaidybinis mandagumas bei isijautimas i savo atliekama darba - super retas reiskinys, ypac paslaugu sferoje. Nesakau, kad tik Lietuvoj, manau sudievintam uzsieny irgi visko pilna.
    Bet uztat kai susiduri su maloniu (ir kazka nutuokianciu apie savo darba bei jo atlikimo subtilumus) zmogum, palieki dar ir daugiau tu pinigu, nei planavai… Visad einu i tas parduotuves, kur, zinau, kad dirba malonios pardavejos, o jei viena karta kazko sau tinkamo nerandu, tai visad griztu veliau.
    O siaip tai buti maloniu, mandagiu ir nedemonstruojanciu savo neismanymo zmogum iseina ne visiems, tik tiems, kurie PATYS TO NORI. Ir ne del pinigu, o todel, kad KITAIP NEISEINA.

Rašyk komentarą