BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: 2017-12-04

O kas jeigu…(II dalis)

2017-12-04


………………..
1944 liepos 7-osios naktis, Vilnius.
Albertas žvilgtelėjo į laikordį - 22 minutės po vidurnakčio. Po galais, vėluoja. Tada tolumoje pasigirdo silpnas variklių zvimbimas. Vos tik priešlėktuvinės gynybos baterijų akylai saugomame oro uoste grakščiai nusileido du transportiniai Ju-52, Albertas kiek lengviau atsikvėpė ir atsargiai žvilgtelėjęs į vyresnįjį karininką, viltingai burbtelėjo.
- Na, bent jau kol kas sekasi, Ivanai paprastai atskrenda vėliau, tiesa?
Vietoje atsakymo Albertas išgirdo tik „click-click”. Emilis neatrodė patenkintas. Visas įsitempęs ir rankoje spragsindamas clickerį, kurį vos prieš mėnesį pakėlė nuo nukauto jauno amerikiečių parašiutininko Normandijoje, prie Karentano, Emilis tampė nervus ir sau, ir Albertui. „Click-click”. Paradoksalu, jog Emilis pamėgo šį paprastą kliksiuką, kurio spragsėjimas ramino nervus. Jei ne kliksėjimas, būtų išėjęs iš proto. Lėktuvams dar neužgesinus variklių, automobiliai jau stovėjo išsirikiavę į nedidelę koloną, o jos gale Albertas su Emiliu įsitempę laukė savo svečių.
Iš pirmojo lėktuvo skubiai išlipo plikas žemaūgis pusamžis vyrukas, fiurerio ūsais. Žinoma, tai nebuvo pats fiureris, tik generolas, bet jo reputaciją Emilis puikiai žinojo dar prieš jo atvykimą, tad vietinė vadovybė paklausė jo patarimo, į oro uostą atitempusi du papildomus Flak 41 pabūklus. Net ir užmaskuoti 88 mm pabūklai nepraslydo pro akylas generolo Rainerio Stahelio akis.
- Generole, mes…
- Taip, taip, neaušinkite burnos ir išjunkite tas prakeiktas šviesas. Čia jums ne Sicilija ir ne Roma, bet rusai irgi turi bombonešius. Gerai užmaskavote 88-ukus, o dabar vežkite mane į vadavietę.
Žvilgsniu palydėjęs Stahelį Emilis žinojo, kad jo laukia bergždžias darbas - prieš tris dienas frontą dviejose vietose pralaužę sovietai artėjo prie Vilniaus ir jį supo, pietryčiuose jau ėmė reikštis lenkų partizanai, o naujajam Vilniaus tvirtovės vadui buvo patikėta menka įgulą, kurią tik galbūt papildys nauji daliniai. Ir net jei papildys - tada trauksis arba bus sunaikinti, kaip ir kiti apsuptuose Rytų fronto miestuose. Laiko buvo likę nedaug. Bet šią akimirką tai nebuvo Emilio problema.
Labiausiai jį neramino žmogus, kuris išlipo iš antrojo lėktuvo - taip pat paslaptingai, kaip ir pirmąjį kartą į Vilnių atvykęs obergruppenfiureris Kamleris, kuris leitenantą pasitiko skvarbiu žvilgsniu ir klastinga psichopato šypsena, nupurčiusia taip, kad Emilis iš pradžių nė nepastebėjo žemaūgio blondino, tyliai prisliūkinusio iš už Kamlerio nugaros.
- Ah! šturmfiureri, malonu jus matyti gyvą ir sveiką. Kaip matau, jankių skeveldros paliko gražų randą. Gerai, gerai, jaunuoli, randai vyrus puošia, visos Berlyno merginos kris jums po kojomis, kai tik laimėsime karą.
Klastingą šypseną Kamlerio veide kaip mat pakeitė oficialus tonas.
- Čia - šturmhauptfiureris Gerhardas Kelleris, mano patikėtinis. Jis pasirūpins, kad darbai nesustotų bet kokiomis aplinkybėmis, pabrėžiu - bet kokiomis. Ir vyktų pagal planą.
- Obergrupenfiureri, galiu patikinti jus, kad darbai…
- …nevyksta pagal planą, - pertraukė rudu lagaminėliu mojuojantis Kamleris, - bet generolas teisus, nėra ko aušinti burnos, rusai mina ant kulnų, o noriu savo vilnietiškų dešrelių, važiuojam!
Juodas automobilis pajudėjo, bet nesekė paskui generolo koloną, kuri patraukė link bastėjos. Vietoje to, esesininkai leidosi iki pat Adolfo Hitlerio prospekto, kur Alberto vairuojamas Mercedes sustojo prie SD būstinės. Lengvai praėję visus patikrinimus esesininkai leidosi į 5-ąjį skyrių.
Atvėrus sunkias metalines duris trise leidosi į trumpą, bet erdvų apšviestą tunelį, kuris vedė prie trijų durų. Priekines saugojo du automatais ginkluoti esesininkai. Jaunesnysis karininkas trumpam užsuko į kairę - tarnybines patalpas, kur padėjo obergrupenfiurerio ir jo patikėtinio bagažą.
Emilis atkreipė dėmesį į tai, kad Kamleris iš rankų neišleido tik vieno - rudojo lagaminėlio. Be to, atrodė, kad klusniai, lyg šuo paskui šeimininką kiūtinantis Gerhardas turėjo papildomą porą akių, kurias slėpė pro kruopščiai sušukuotus šviesius plaukus pakaušyje.
- Šturmfiureri, prisijungsit? Aš išbadėjęs!, - savo vietoje nenustygstantis Kamleris tiesiog švytėjo: prieš jo akis jau garavo puodai su bulvių koše, troškintais kopūstais ir tirštame padaže mirkstančios raketų formos avienos dešrelės. Kamleris metė pasalūnišką žvilgsnį į akis nuleidusią. - ponia Wielkovicz, džiaugiuosi, kad jūs nepraradote savo įgūdžių, vadinasi, mums dar jūsų prireiks!
Prieš metus nuo savo šeimos gete atplėšta virėja nė nekrūptelėjo. Žinojo, kad kiekvieną jos veido virptelėjimą seka JO šaltos akys.
Iš vakaro sužinojusi, kad jai teks paruošti „ypatingą patiekalą ypatingam svečiui” ji buvo sukaustyta baimės - prisiminė ir tą šypsenos perkreiptą psichopato žvilgsnį, vertinantį pagal piešinuką paruoštas maltos mėsos dešreles, ir trijų neįtikusių virėjų kruvinus kūnus, kuriuos išnešė iš valgomojo, Kamleriui knabinėjant bandomuosius patiekalus, kažkodėl piešiniuose pavadintus V-2.
- Taigi, Emili… beje, galiu į jus kreiptis vardu, Emili? Juk mes čia visi - draugai, ginklo ir likimo broliai, ar ne? (vėl kreiva šypsena, staigus dūris šakute į dešrelę, o kita ranka - iš lagaminėlio pažertos dvi aeronuotraukos). Taigi, Emili, niam niam, sakykite, kaip manote, niam niam, kas šiose nuotraukose negerai? M? Nesidrovėkite, jaunuoli, drąsiau!
Emilis įdėmiau pažvelgė į nuotraukas. Abejose - ta pati Vilniaus dalis, aprėpianti erdvę nuo SD pastato iki upės į Šiaurę, kalvą į Pietus ir link komendantūros, į Rytus. Tiesa, antrojoje, naujausioje nuotraukoje matyti sugriovimai ir bombų išraustos duobės, ypač į Vakarus nuo SS žvalgybos būstinės. Emilis jau norėjo žiotis, bet iš aukščiau pasigirdo sirenų kaukimas. Įbėgęs truppenfiureris perdavė telegramą Kamleriui. Tas kramtydamas perskaitė, nurijo kąsnį, gurkštelėjo šilto pieno ir sulamdęs popierėlį įmetė jį į peleninę. Nutaisęs nustebusio žvilgsnį įsikrėtė dar košės į lėkštę.
- Ak, miesto pakraščiuose lenkai sukilo! Kaip netikėta! Taigi, Emili, jūs norėjote man savo pastebėjimus…
- Hm, matosi sovietų aviacijos darbo rezultatai - mus čia bombarduoja nuo 1942-ųjų, dabar reidai ypač suintensyvėjo ir jie taikosi į aplinkinius pastatus. Taip pat…matosi ventiliacinė anga, iš kurios eina dūmai, - išvydęs triumfą Kamlerio veide Emilis ėmė kalbėti greičiau, - bet norėčiau pabrėžti, kad ši nuotrauka - savaitės senumo, obergruppenfiureri ir mes tą angą jau užmaskavome.
- Puiku, nuostabu! Žinoma, apmaudu, kad dabar negaliu patikrinti jūsų darbo rezultatų, juk naktis - lenkai šmirinėja, tiesa? Bet ryte būtinai apžiūrėsime, ar ne, mano brangus Gerhardai? Aš tau pravesiu ekskursiją šiame mieste, kaip koks didysis magistras Valendrodas! Ah? Ką manote? Bet pirma, leiskite jus supažindinti su projekto Prüfstand XV smegenų centru. Emili, prisijunkite!
Naktipiečiai baigėsi Emiliui nurijus vos vieną kąsnį, mat ryžtingai nuo stalo pakilęs Kamleris su Kelleriu nieko nelaukdamas patraukė tiesiai prie durų. Sumušę kulnais ginkluoti esesininkai atvėrė metalines duris, už kurių buvo kuklus mechaninis liftas. Nusileidusi dar tris jokiuose oficialiuose dokumentuose nepažymėtus aukštus žemyn trijulė atsidūrė dar viename, šį kartą siauresniame tunelyje, kuris šakojosi į tris puses.
- Žinote, Gerhardai, aš leidžiu sau pajuokauti, kad čia yra kaip ivanų pasakėčiose: į kairę pasuksi - link paleidimo šachtų nueisi. 2 kilometrai pėstute, juk sportas - sveikata! Tiesiai prieš jus - kelias į sandėlius, kuriuose gaminsite ir saugosite produktą. Na bet jūs tai jau, neabejoju, žinote iš raporto. Į dešinę - komunikacijų ir valdymo mazgas bei keliukas link angos, kurią mūsų stropusis Emilis sakosi sutvarkęs (mirktelėjimas Emiliui). Eime pasilabinsime su jūsų būsimais bendradarbiais!
Pasukę dešiniuoju ir lankstu besisukančiu tuneliu, Kamleris, Kelleris ir Emilis nužingsniavo iki dar vienų, šį kartą izoliuojančia guma aptemptų durų. Už jų karininkus pasitempę pasitiko vyrai baltais chalatais, po kuria matėsi lengvos specialiojo SS dalinio uniformos.
Iki šiol Emilis dar nebuvo matęs valdymo patalpų, tad jo veidą perkreipė nuostaba: priešais atsivėrė milžiniška salė, įrengta tiesiai po aikšte priešais SD pastatą.
Salėje prie valdymo pultų darbavosi keliasdešimt žmonių, vis pakeliančių akis į didelį ekraną. Jame - Europos žemėlapis su mirksinčiomis raudonomis lemputėmis Šiaurės Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šiaurinėje Vokietijos dalyje, Rumunijoje ir…Vilniuje.
Kelleris bent jau nerodė jokių emocijų - stovėjo įsmeigęs žvilgsnį į žemėlapį ir atrodė, kad savo žydromis akimis ryja vis dar galingo nors ir pastarąjį mėnesį sparčiai besitraukiančio Reicho didybę. O Reichas, Emilis jau tuo buvo beveik įsitikinęs, stovi ant prarajos krašto.
Jis pats savo akimis matė Antrąjį frontą atvėrusius amerikiečius, kurių granatos skeveldra prie Karentano jį ironiškai išgelbėjo nuo mėsmalės prie Sent Lo, kur dabar atsidūrė jo bendražygiai iš 17-osios SS divizijos. Evakuotas į Paryžių, o vėliau, padedant tėvo ryšiams - atgal į Berlyną, Emilis neslėpė gėdos, kad dėl tokio menkniekio, kaip veido sužalojimas, jis turėjo palikti savo kovos draugus, todėl veržėsi atgal į frontą. Noras buvo išpildytas. Tik vietoje Vakarų gavo dar beviltiškesnį Rytų frontą ir tą patį Vilnių, kuriame praleido metus iki 1943-ųjų spalio, kai po geto likvidavimo pasiprašė į bet kurį kovinį dalinį. Dabar frontas pasivijo jį patį. Na ir šūdas.
- Šturmhauptfiureri, Emilis jums aprodys vėdinimo angą ir supažindins su oro filtravimo sistema prie upės, na o manęs laukia pasimatymas su tupyklą, juk ar verta priminti, kad būtent vokiečių tauta šį civilizacinį patogumą atnešė į šiuos laukinius kraštus dar ano karo metu!
Emilis neabejojo, kad obergruppenfiureris tyčia dalijasi tokiomis detalėmis, norėdamas jį pasijusti nepatogiai. Tiesa, daug labiau erzino šaltas Kellerio veidas. Salėje pasklido informacija, kad prie lenkų vakarėlio nusprendė prisijungti sovietų aviacija ir šiuo metu bombarduoja stoties prieigas, visi turėjo likti savo vietose. Laukimas žudė, tad Emilis nusprendė kiek pralaužti ledus.
- Kaip suprantu, jums čia - pirmas kartas, tiesa? Pataikėt pačiu ivano ir lenkų puolimo metu, šturmhauptfiureri, koks jausmas po žeme?
- Jei būsime visiškai tikslūs - po 45 metrais žemės sluoksniu, trijų su puse metrų gelžbetonio sluoksniu, padengtu plieno plokštėmis ir 30 cm garsą izoliuojančios gumos sluoksniu, šturmfiureri, tad manau, kad galime jaustis visai saugūs, turint omeny, jog virš mūsų šiuo metu vykstančio bombardavimo mes negirdime. Ir aš nesu jūsų draugas, tad patarčiau nesidomėti mano jausmais.
- Tipiškas austras, - pagalvojo Emilis. Kiek pralaukus užsidegė žalia šviesa, signalizuojanti, jog galima keliauti tuneliais. Abu esesininkai patraukė link vėdinimo angos - ankstyvojo konstrukcinio sprendimo, kuris, prieš savaitę šiaip ne taip paleidus įrengtą deguonies cirkuliacijos sistemą, staiga tapo „moraliai pasenusiu, nereikalingu ir keliančiu pavojų projekto saugumui”.
Emilis su Kelleriu ėjo po vieną dar siauresniu ir tamsesniu, nei įprastai tuneliu, o tada turėjo lipti, regis, nesibaigiančiomis kopėčiomis, padengtomis minkšta guma. Galiausiai, atvėrus duris jiedu pateko į tamsią patalpą su rakinama langine, kuri iš išorės buvo gudriai užmaskuota ir atrodė, kaip eilinis kanalizacijos vamzdis.
- Atrakinkite, - įsakmiu ir prieštaravimų nėmėgstančiu tonu pareiškė Kelleris. Emilis sekundę dar norėjo prieštarauti, tačiau šaltas aukštesnio rango karininko žvilgsnis neleido suabejoti, jog ginčytis bus beprasmiška. Išsitraukęs prisegtų raktų šusnį Emilis vienu kelis kartus pasuko ir atvėrė dviejų metrų skersmens angos duris. Palypėję nedidelėmis kopėtėlėmis abu pateko į apgriauto pastato rūsį iš kurio pro senokai išdaužytus langus matėsi aikštė su nukentėjusiais medžiais, prie kelių degančių pastatų lakstantys žmonės, o tolumoje girdėjosi priešlėktuvinės baterijos šaudymai.
- Ar žinojote, kad prieš 5 metus lenkai čia planavo pastatyti Pilsudskio paminklą?, - Emilis buvo labiau šokiruotas pasikeitusio ir netgi, regis, draugiško Kellerio tono nei atskleisto netikėto fakto, - taip taip, apie lenkus daug žinau, pavyzdžiui tai, kad čia net ne jų miestas. Na, bet kita vertus, dabar jau neaišku kieno. Išties įdomu, kas čia stovės po kelerių metų - Stalinas, o gal nebus akmens ant akmens, kai viską nušluos ugnies jūra? Įdomu…
Apmąstymus nutraukė iš Vakarų pusės netikėtai išniręs Pe-2. Sirenų gausmas sovietų lengvąjį bombonešį pasivijo tik pavymui. Dvi bombos krito ant vakarinių aikštės pastatų, o dar dvi - tiesiai į namą, kurio rūsyje žvalgėsi Emilis su Kelleriu. Pirmoji bomba sprogo už plytomis ir žemėmis jau užverstos sienos, kuri sugėrė smūgio bangą, bet apkurtino Emilį ir nubloškė blondiną į šalį.
Atsipeikėjęs Emilis pajuto spengimą ausyse ir tik tada išvydo į žemę įsmigusią antrąją bombą. Nelaukdamas kol ji sprogs, intuityviai čiupo Gerhardą ir nuvertė atgal į tunelį. Paskui save skubiai užtrenkė angos sklendę. Pastaroji ne šiaip užsifiksavo, bet tiesiog užstrigo: nei pirmyn, nei atgal. „Dabar bent jau niekas iš išorės be sprogmenų nepateks”, - pagalvojo Emilis ir nusvirduliavęs iki Gerhardo ėmė jį tempti iki plieninių durų, bet kurią akimirką laukdamas detonavimo.
Tačiau antroji bomba taip ir nesprogo, o Gerhardas atgavo sąmonę. Paaiškėjo, kad be kelių įdrėskimų ir suplėšytos uniformos bent jau išoriškai esesininkas nenukentėjo, tik nuolat purtė apdulkėjusius plaukus. Vieningomis pastangomis abu užtrenkė plienines duris, o Gerhardas pažvelgė į Emili ir be žodžių atkišo ranką.
Trumpas spustelėjimas, linktelėjimas galva ir „ledinis nacis” vėl suėmė save į rankas - pasitaisęs šukuoseną už 10 minučių jau stovėjo prie sargybos posto, rodydamas savo dokumentus. Sutaršytą uniformą išvydę sargybiniai susižvalgė, tačiau vyresnio rango karininko su tvarkingu A klasės leidimu nepraleisti negalėjo. Juo labiau, kad kartu buvo jiems jau gerai pažįstamas Emilis, pranešęs apie dar vieną bombardavimą. Tiesa, į pagrindinę valdymo salę Gerhardas iš karto nėjo - nusiuntė Emilį, kuris dar spėjo išgirsti obergruppenfiurerio kalbinami SD žvalgybininko ataskaitos dalį.
- … be to, kaip ir minėjau, obergruppenfiureri, mes pakišome klaidinančius dokumentus, kurie, mano žiniomis, jau pasiekė į Lietuvą judantį Sniečkų. O jūs žinote, koks jis.
Dokumentai suklaidins jų vadovybę, nes juose pateikta ne šiaip klaidinga informacija apie aikštės ir prieigų paskirtį, ten aiškiai nurodyta, kad čia geriau nesikapstyti, ničnieko nestatyti - nebent kokį paminklą ties centrine ašimi, kurią prilaiko mūsų kupolas, jis išlaikys be jokių papildomų vibracijų, bet jokių pašalinių statybų šonuose, nes „bus rasti cheminiai šaudmenys”, kurių nutekėjimo neįmanoma suvaldyti. Mūsų agentai gerai pažįsta Sniečkų - jis bailys, bet kartu ir apsukrus prisitaikėlis, moka balansuoti, todėl nerizikuos nei dėl objekto A, nei dėl B, nei dėl C objektų.
Emilis dar norėjo pranešti Kamleriui, kas nutiko, bet buvo nutildytas įsakmiu obergruppenfiurerio delno mostu. „Kur Kelleris?”, - rūsčiai tepaklausė jis. Nurodęs kryptį ir sulaikęs kvėpavimą, tarsi lauktų smaugimo manevro, Emilis sustingo ir atsipeikėjo tik po kelių akimirkų, supratęs, kad obergruppenfiureris jau nužingsniavo, o jis pats tebelaikė ranką prie kaklo. Nuslydusi ranka perbraukė per švarko kišenę. Ji buvo suplyšusi, o clickerio joje nebebuvo.
……………………
Po 8 metų. Tarybų aikštė.
Vakarėjo. Vladislovas Mikučianis nepatenkintas atsiduso. Trūktelėjo iš fleškės. Sėdėdamas ant suoliuko jis pažvelgė, kaip įsižiebė pirmieji šviestuvai. Jo paties suprojektuoti! O ir suoliukai! Tiek mažai, tik tiek mažai jam leido. Rankose jis laikė paties ir Vilniaus architektūros dirbtuvių dar prieš 4 metus užbaigtą generalinį miesto planą, kuriame juodu ant balto išdėliota naujojo centro viziją:
„Tarybų aikštė bus administracinis miesto centras, o kartu ir pagrindinis architektūrinis ansamblis. Aikštės gilumoje stovės Vyriausybės rūmai. Taurakalnyje bus pastatytas Pergalės paminklas. Jis bus pastatytas ant Tarybų aikštės pagrindinės ašies tąsos”
Tokios ambicijos, tokie planai! Ir viskas perniek, nes tas prakeiktas Sniečkus eilinį kartą nuvilkino procesą. Kodėl? V. Mikučianis negalėjo suprasti. Vien pergalės obelisko konkursą komisija sužlugdė jau trečią sykį! O juk čia, aikštėje, galėjo stovėti TOKIE genialiojo Afanasjevo rūmai. Aišku, nukopijuoti nuo maskvietiškų, pripažino V. Mikučianis, bet ir tu - pažvelgęs aukštyn į ranką ištiesusią revoliucijos vado statulą, Vladimirai Iljičiau, nesi originalas, o tik pigi Voronežo kopija. Kad jį kur, tą susireikšminusį Tomskį! Bent jau tu čia esi, o ir aikštė sutvarkyta pagal MANO viziją.
…………………………….
2017-ųjų spalio 4 d. vakaras. Lukiškių aikštės prieigos.
Išminuotojas Tomas atsargiai, kaip ir įprastai prisiartino prie sprogmens. Tai buvo ne pirmas rastas sprogmuo šiose apylinkėse, kurias, Tomas žinojo, 1944-ųjų liepą intensyviai bombardavo sovietų aviacija. Jau iš pirmo žvilgsnio Tomas žinojo, kad prieš akis - aviacinė bombą.
Po kelių minučių apžiūros beveik neabejojo, kad tai yra sovietinė 100 kg bomba su sprogdikliu - pavojinga ir mirtina, jei sprogtų jam prieš akis.
Tiesa, Tomas vėliau nusišypsos perskaitęs žiniasklaidos antraštes apie neva itin įspūdingą ir viską kilometro spinduliu šluojančią 100 kg aviacinės bombos galią. Bet dabar ką daryti su bomba sprendžiančio Tomo akį patraukė visiškai netikėtas radinys. Jis priminė nedidelį skylamušį arba segtuko dalį. Atsargiai paėmęs į ranką jis spustelėjo keistą daiktą. Pasigirdo „click-click”.
2017-ųjų lapkričio 28-oji.
Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis jautėsi kaip idiotas ir laisvo elgesio atstovas viename.
„Mes tik iš žiniasklaidos sužinojome, ką atrinko. Kiek aš prisimenu, aikštėje turi būti lygus paviršius, tad tam tikro prieštaravimo yra. Kaip išspręsti? Negalėjo gimti projektas toks, kuris prieštarauja vertingosioms savybėms. Vertingoji savybė yra lygi aikštė. Vadinasi, negali (memorialas atsirasti), jeigu pažeidžia vertingąsias savybes”, - sakė A. Degutis.
Direktorės susakytą versiją žiniasklaidai Algimantas atskaitė be priekaištų. Tačiau kodėl reikėjo skleisti tokius niekus? Nejau visi ims ir patikės, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2010-aisiais tiesiog ėmė ir paskelbė niekieno nenuginčijamą sprendimą, kad Lukiškių aikštė turi būti lygi. Jokių kalnelių, jokių pašalinių statybų. Pasaka be galo, kaip kokiais 1946-1952 metais. Nejaugi istorija kartojasi? Tarsi kažkas specialiai trukdytų.
KPD pavaduotojui papildomą galvos skausmą kėlė prieš kelias savaites įvykęs pokalbis „be kaklaraiščių”, kaip sakoma, neformaliai, „Šnekutyje”.
Jį labai nustebino susikrimtusio buvusio studijų laikų bičiulio Jono bandymas išsipasakoti. Būtent bandymas, mat jautėsi, kad žmogus tiesiog kamuojasi - nori atverti širdį, išsilieti, bet kažkas tarsi sulaiko, neleidžia pasakyti visko iki galo. Jis vėl atsiminė to vakaro pokalbį.
- Klausyk, Jonai, nu nesąmonė, žinai? Tu gi esi Lietuvos geologijos tarnybos vadovas, kas čia per paslaptys, nu?
- Tu nesupranti…Čia viskas, kaip tau paaiškinti, sudėtingiau ir… ai, žinai, tiek to. Nu kam. Tos. Problemos. A? Nu gerai, va, duosiu užuominą: matai, dabar visi apie kažką kitą tuoj pradės kalbėti - ar tai Pilaitės mokyklą, ar tai medikų streikus, ar dar kažką, nu pamatysi - dings tavo reikalas iš eterio, o tada… o tada… nu pamatysi, žodžiu. Ai, geriau davai, dar po vieną!
Kita vertus, kitą dieną grįžinėdamas iš darbo Algimantas patyrė bene keisčiausius savo gyvenimo pojūčius. Prie laiptinės durų nusukęs veidą stovėjo nepažįstamas vyras juodu ilgu paltu ir tokios pat spalvos kepure. „Galbūt naujas kaimynas”, - pagalvojo Algimantas, bet vos tik panoro rakinti lauko duris, „kaimynas” netikėtai atsisuko, o po klastinga šypsena bei neformaliu pasisveikinimu „sveiki, Algi” pridengto pasisveikinimo Algimantas buvo pakviestas „pasivažinėti iki parduotuvės, kur kai ką pamiršo”. Kelionės metu jis pirmą kartą išgirdo apie “3-ojo skyriaus” egzistavimą.
Bet dar keistesnis buvo emailas. Laiške, tebuvo vienas žodis: „Pėnemiundė”.

Rodyk draugams