BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: 2017-12-01

O kas, jeigu… (I dalis)

2017-12-01

Autorius: Vaidas Saldžiūnas*
1944-ųjų liepos 7 d.
Daužomo metalinio liuko garsas
- Ernstai, paduok prožektorių!
- Savo gi turi!
- Baterija baigėsi, aš nematau liuko!
- Ką, vėl baigėsi?
- Taip, vėl, duok sakau!
(tolumoje pasigirsta sprogimų, kalenančio kulkosvaidžio garsai)
- Nagi, greičiau. Velnias, užstrigo! Kaip man atsibodo šita prakeikta vieta, jie gi žadėjo, kad..Ah! Pagaliau!
Hansas trūktelėjo iš visų jėgų ir sklendė pagaliau atsilaisvino, liuką kažkas trūktelėjo iš viršaus, bet tai nebuvo eilinius patikrinimus pastarąjį mėnesį atlikdavęs Giunteris. Ir net ne specialus naminės pristatymas pro “viršutines duris”.
Priešais save Hansas iš pradžių išvydo savaitę nematytos šviesos blyksnį, o tada - tris žmones - du StG 44 į jį nukreipusius niūrios išvaizdos vyrus, vilkinčius parašiutininkų uniformas ir vieną besišypsantį veidą.
Būtent nuo pastarojo Hansui nutirpo visas kūnas: prieš jo akis buvo juodą SS uniformą su ąžuolo lapais vilkintis vyras, kuris čia lankėsi prieš gerus metus. Vos per kelias apsilankymo valandas savo švelniu, bet įsakmiu tonu pastabas vardijęs esesininkas spėjo pašiurpinti kaip ant adatų stovėjusius mokslininkus, Wermachto karininkus, net patį generolą. O tas žvilgsnis! Gilus draugiškai nusiteikusio psichopato žvilgsnis, kuris skverbėsi ir pašaipiai tardė dar neprasižiojusį Hansą. Vienas neteisingas atsakymas ir išsitraukęs savo Lugerį esesininkas jį nupils. Pagurklyje susiformavęs nemalonus pojūtis neleido Hansui ištarti rišlaus sakinio.
- Obergruppenfiu..fiureri, m-mes…
- Taip taip, jaunuoli, mes matėmės, aš niekada nepamirštu veidų. (šypsena kaip mat dingo) Kodėl šis liukas dar neužverstas žemėmis ir nepadengtas veja?
- M-mes jį naudojame, kaip atsarginį, obergruppenfiureri. Pagrindinis įėjimas beveik užverstas, kaip ir numatyta. Ten per praėjuios savaitės bandymą buvo…incidentas, sprogimas. Buvo aukų ir mes..
- Nesirūpinkite dėl aukų, darbas turi tęstis, kaip įmanoma sparčiau. (vėl šyptelėjo nuo savo mėgstamo posakio) O dabar pasitraukite į šoną - Gerhardai, jūsų eilė.
Iš šono pasirodo jaunas blondinas žydromis spindinčiomis akimis - tiesiog iš plakatų luptas nacis. Hansui perdavęs kelias kuprines ir pats įlipęs žemyn jis nori saliutuoti, bet jį pertraukęs esesininkas tik prisimerkia ir perduoda nedidelę metalinę dėžutę. Tolumoje vėl sukalena MG42.
- Saugokite, kaip sako… plaukus (nužvelgęs Gerhardą esesininkas vėl šyptelėjo), Gerhardai. Sėkmės, mes su jumis susisieksime, kai ateis laikas. Viską turite, sėkmės!
- Klausau, obergruppenfiureri Kammleri!
Liukas užveriamas, Gerhardas tuo pasirūpina asmeniškai. Hansas nieko nesupranta ir klausiamai žiūri į Gerhardą. Tas pagauna žvilgsnį ir lediniu balsu nukerta.
- Viskas bus gerai, jefreitoriau. Niekas nesikeičia - Pėnemiudė tikisi rezultatų, mūsų laukia daug darbo, pirmyn!
Hansas leidžiasi žemyn jau visiškai paniuręs ir mato, kad net Ernstą - ramųjį, niekada nestresuojantį Ernstą tuoj ištiks panikos priepuolis. Nuotaiką dar labiau sušika ant liuko pilamų žemių garsas. “Ar dar kada nors pamatysiu saulę, namus”, - spėja pagalvoti Hansas, bet mintis nutraukia atsiveriančių 4-ojo lygio guma aptemptų metalinių durų garsas. Už jų į kairę - trumpas betoninis tunelis su vienu apvaliu ir storu stikliniu laivyno liuku. Pro jį Hansas dar spėja mesti piktą žvilgsnį tą prakeiktą, ypač saugomą milžinišką cilindrinę patalpą, kurioje dešimtys baltais chalatais vilkinčių mokslininkų pluša prie projekto Prüfstand XV.
…………………………………………..
Po 8 metų. Papėdė.
- Manau, toliau neprasikasime. Šitie du nelaimėliai, greičiausiai, bandė ištrūkti, bet ten dvigubas užvertimas - jie pateko į spąstus. Adolfai, ką jūs manote?
A. Tautavičius jau žino visus atsakymus. Jis niūriai pasižiūri į bombos sprogimo sunaikintą tunelio įėjimą, prie kurio bandė prasikasti visą mėnesį. Bet net ir jo pagalbos “paprašę” NKVD saugumiečiai, regis, prarado susidomėjimą ir leido suprasti, kad kapstytis čia daugiau nėra ko, o dviejų vokiečių karių kūnai, vieno jų, panašu, jefreitoriaus, tik įrodo, kad lįsti gilyn beprasmiška, nes viskas gali užgriūti, o tokio pravalo naujoji vadovybė netoleruos, tad kam tos problemos?
- Užverskite, daugiau čia nebėra ką daryti.
………………………………………
2017-ųjų lapkričio 8 d. Gedimino 11.
- Mes matome deformacijas maždaug ties 140 altitude, kur yra pagrindinis nelaidus sluoksnis, besiformuojančias praktiškai visu kalno perimetru. Bet deformacijos, atotrūkiai, įplyšimai, trūkiai yra matomi visuose kalno šlaitų pusėse.
Vyriausybėje surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjęs Lietuvos geologijos tarnybos vadovas Jonas Satkūnas jautėsi kvailai. Jis sakė tai, kas jam buvo surašyta. Jau dešimtmetį jis įtarė, kad kažkas yra ne taip, kažko jam vis nepasako. Kaip patyręs geologas jis žinojo, kad nuošliaužos kalne - ne naujas dalykas, o medžių iškirtimas - visai niekuo dėtas. Lietuvos, supiltas šlamštas, prikabanotos vėlėnos ir dar dešimtys priežasčių atrodė įtikinamos ir viską buvo galima paaiškinti paprastai. Bet jis jautė - kažkas ne taip. Po to, kai jo tyrimą sustabdė vyrai iš “3-ojo skyriaus”, pakišę pasirašyti po grėsmingai skambančiu dokumentu, o ypač po tos dienos, kai jis gavo laišką nuo nežinomo adresato su vieninteliu, ant senovinio popieriaus plunksna rašytu žodžiu “Pėnemiundė”, įtarimų kaupėsi vis daugiau. Tačiau spalio 24-ąją, be žurnalistų ar kitų pašalinių akių vykęs slaptas vakarinis pasitarimas prezidentūroje pranoko jo visas baimes. J. Stankūnas pripažino - viskas surengta meistriškai. Kol visas dėmesys buvo nukreiptas į besipučiantį Vanagaitės skandalą, jį, prieš tai, žinoma, vėl privertus pasirašyti krūvą popierių, pakvietė pokalbiui. Jo nuostabai, prigesintų šviesų vos nušviestoje apvaliojoje salėje sėdėjo ir vienas jau matytų paslaptingojo “3-ojo skyriaus” vyrų. Bet labiausiai Satkūną nustebino JOS tonas. Paspaudusi jam ranką Ji kitą netikėtai uždėjo ant peties ir švelniai nuramino.
- Nenoriu jūsų bauginti, bet jūs, tikiuosi, suprantate atsakomybę, kuri pažymėta jūsų pasirašytuose dokumentuose, ar ne? Visi mes tokius pasirašėme, tad tik priminsiu: viskas, kas bus pasakyta šioje salėje - griežtai įslaptinta. Apie tai niekam, kartoju, NIEKAM negalima prasitarti nė žodžiu - nei kolegoms, nei šeimai, NIE-KAM. Taigi (šypsnis), prisėskite. Alguti?
Skvarbiai geologijos tarnybos vadą visą tą laiką žvilgsniu tyrinėjęs “3-ojo skyriaus” atstovas šyptelėjo, atvėrė juodą papkę ir parodė kelias senas Antrojo pasaulinio karo laikų nuotraukas.
- Ar jūs esate ką nors girdėjęs apie nacių Pėnemiundės balistinių raketų programą?
- Na, kažkiek iš istorijos, bet kuo tai…
- O ar teko girdėti apie Pėnemiundės Vilkolakių programą, skirtą kalvose paslėptų balistinių raketų, krionikos tyrimams? Ne? Žinoma ne :) Tai klausykitės.

*Kalba netaisyta;
Autoriaus sutikimas publikacijai gautas

Rodyk draugams