BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: 2015-10-21

Aušros kariai (”Antplūdis” III dalis)

2015-10-21

ANTPLŪDIS III dalis

1940 m. birželio 15 d., 17 val. 45 min., Zarasai

Nedidelis Novo-Aleksandrovskas, taip sovietiniuose žemėlapiuose buvo žymimi Zarasai, įsispraudęs tarp ežerų, buvo svarbus kelio Šiauliai - Daugpilis punktas. Iš čia buvo tikėtinas fašistinės latvių kariuomenės, skubančios į pagalbą litovcų fašistams, puolimas. Todėl 121-a šaulių divizija gavo įsakymą vienu šaulių batalionu, sustiprintu artilerijos divizionu ir divizijos žvalgybos bataliono lengvųjų tankų T-37A kuopa, užimti Zarasus ir pridengti dešinįjį 3-iosios sovietų armijos sparną. Vietovė buvo itin palanki gynybai, ir bataliono vadas nematė reikalo nerimauti. Reikėjo tik vienu šuoliu, greičiau už fašistus, pasiekti miestelį ir įsitvirtinti.
Atsargiai dairydamiesi, sieną pasiekė pirmieji sovietų žvalgai. Kažkur krūmynuose pasislėpęs litovcų pasienio policijos slapukas paleido keletą perspėjančių šūvių į orą.
- Kvailiai, - mintyse nusivaipė priešakinei saugai vadovavęs sovietų leitenantas. - Bėgtų neatsisukdami, savo kailius gelbėtų.
Sovietų žvalgai atidengė ugnį iš visų būrio ginklų, prisijungė ir abiejų tankų kulkosvaidžiai. Vienas skyrius sparčiai apėjo šaudžiusių lietuvių pozicijas, bet, dideliam visų nusivylimui, čia nieko nerado. Anei lavonų, anei kraujo lašelio, tik keletas spindinčių šautuvų tūtelių. Pasišaipydami iš bailių policajų, pasidrąsindami vienas kitą rusišku matu, nejučiomis padidino žygio spartą. Vikšrų žlegsėjimas prislopino kelis tolumoje pokštelėjusius šūvius. Nelabai ką ir išgąsdino. Bet keletas gailiai viauktelėjusių kulkų savo darbą padarė. Pirmojo tanko vado galva, iškišta iš liuko, loštelėjo atgal, tėkštelėjusi kraujo laišais ant šarvo. Kūnas smuktelėjo žemyn, bet taip ir užstrigo siauroje landoje. Pėstininkai stabtelėjo būreliu kelio vidury, antrajam tankui žlegsint pirmyn kaip niekur nieko - pro siaurutes stebėjimo angas ne ką teįžiūrėsi. Kinžalinė kulkosvaidžio ugnis, kaip ugninė rykštė, pliekė per sustojusius raudonarmiečius, išmėtydama jų kulkų drąskomus kūnus po dulkėtą kelią. Šį kartą lietuviai ir negalvojo trauktis. Tačiau jų ugnis nebuvo intensyvi: lengvasis kulkosvaidis kaleno vis trumpesnėmis serijomis, o ir šautuvais pokšėjo akivaizdžiai taupydami šaudmenis. Raudonarmiečiai, nuvyti į griovius ir pakrūmes, ėmė pleškinti vis karščiau ir karščiau. Padėtis dar pagerėjo, kai netrukus pasirodę dar du tankai ėmėsi apeidinėti kulkosvaidžio poziciją, tarškėdami aršiai, bet netaikliai. Vienas tuoj pat užbuksavo, o netrukus pametė vikšrą. Bet ir sustojęs nenustojo šaudyti, čaižydamas kulkomis skersai ir išilgai. Po akimirkos litovcų kulkosvaidis užspringo, o pavieniai šautuvų šūviai sulaikyti įtūžusių sovietų jau nebepajėgė. Po trumpos kovos granatomis, o lietuviai išmetė vos dvi, mūšis buvo baigtas. Prie kulkosvaidžio gulėjo du. Abu nebe jaunuoliai. Vienas su uniforma, bet be kepurės. Antrasis - su galife kelnėmis ir gerais auliniais batais, kuriuos tuoj pat ir numovė. Dingo ir laikrodžiai, ir kišenėje rastas plunksnakotis. Akivaizdu, kad vietiniai fašistai, buožės. Klasinis priešas, kurį naikinti prisiekė kiekvienas raudonarmietis. Tolėliau rado sukniubusį dar vieną. Gaila, kad nebegyvas. Ginklai vokiški, kas nenustebino. Kulkosvaidis - senutėlis MG 08/15, ir du „Mauzerio” šautuvai. Raudonieji nežinojo, kad susikovė su vietiniais šauliais, dar naktį pakeltais pagal signalą. Jiems visos uniformos atrodė vienodos. Užtat žurnale įrašė: „mūšyje sutriuškintas priešo pėstininkų būrys, paimtas vienas kulkosvaidis”.

1940 m. birželio 15 d., 18 val. 50 min., Suvalkija

Širdį sugniaužė baimė. Ledinė, į paniką varanti baimė, apėmė begalinis noras pašokti ir bėgti kur akys veda. Mielai būtų atsidūręs toli toli nuo šios vietos, nuo tų tarškančių geležinių baidyklių, kurios, rodos, bet kurią akimirką galėjo pasisukti ir sutrinti į gabalus saujelę Lietuvos kareivėlių su jų „Oerlikonu” ir 2 senais vokiškais „Maksimais”. Tačiau kažkur iš gelmių pakilo pykčio ir neapykantos banga, gėdos jausmas, gėdos dėl apėmusios baimės, dėl sekundei apėmusio silpnumo.
Staiga iš po pirmo tanko šovė ugnies ir žemių stulpas, tuoj pat atsirito ir garsas, galutinai išvadavęs kažkur viduje kietai suspaustą spyruoklę. Pyktis nušlavė baimės likučius, privertė tvirtai suspausti kumščius ir netrukus kietai sučiauptos išspjovė: „Ugnis”. „Oerlikonas” kostelėjo trumpa serija, galinis rusų BT-7 šoktelėjo, atsidarė liukas bokštelio viršuje ir tuoj pat iš vidaus išvirto juodi dūmai. Automatinio pabūklo vamzdis trumpai pasisuko ir vėl kostelėjo ugnimi. Sekantį BT iš karto apgaubė ugnies kamuolys, staigiai iššokęs iš variklio skyriaus, pro atplėštą liuką išvirto dvi juodos figūros, kurias tuoj pat tarsi dalgiu nupjovė Bendoriaus „Maksimo” serija. „Oerlikonas” vėl pasisuko ir iššovė į trečią tanką, besisukantį, tačiau nerandantį nei iš kur šaudo, nei kur dėtis, nepataikė, iššovė dar, ir dar, vėl liepsna, vėl viena besiraitanti figūra, kuri nuslydo bokštelio bortu ir išnyko už tanko korpuso. 20 mm šveicariški šarvamušiai sviediniai skrodė sovietinius tankus kaip konservų dėžutes, beveik nepalikdami ekipažui šansų išsigelbėti. Ačiū Dievui, neprireikė nei granatų, nei bonkų su žibalu. Priekyje, ten, kur į slėpėsi gilyn į mišką nusiraitęs keliukas, supoškėjo šūviai ir keletą kartų driokstelėjo. Tuoj pasigirdo ūžiantis variklis, iš pradžių zyziantis kaip uodas, netrukus virtęs aiškiu motociklo burzgimu. Iš miško iššoko motociklas su priekaba, lenkiškas „Sokol 1000″, gražus ir galingas. Motociklo vairuotojas lėkė įsikirtęs į vairą kaip artojas į arklą, pusiau stačias, tarytum nuo to būtų priklausęs jo gyvybės ar mirties klausimas. Tačiau nuo jo niekas nebepriklausė. Ir tą aiškiai rodė jo akys. Jo, ir vežimėlyje sėdinčio rusų karininko. Degantys tankai buvo aiškus ženklas, kas jų laukia. Vėl prabilo Bendoriaus kulkosvaidis, nedarniai pliaukštelėjo keleto šautuvų šūviai ir motociklas su kulkų suvarpytais rusais atsidūrė griovyje. Komanda „pirmyn”, ir penkios figūros iššoko iš krūmų, sparčiai apibėgo pamuštus tankus, už paskutiniojo pokštelėjo du šūviai. Penketukas sparčia ristele grįžo atgal ir visi vėl pasislėpė krūmuose. Kubilius ištiesė rusų karininko planšetę ir diržą su dėklu, Lietuvninkas apžiūrinėjo lengvąjį kulkosvaidį su „lėkšte” vietoj akiai įprastos apkabos, bet pas sovietus viskas ne kaip pas žmones! Zenonas pavartė nematytą pistoletą, su žvaigždėm ant rankenos, grąžino jį atgal Kubiliui. „Oerlikonas” jau buvo prikabintas, nuo kalvelės kitoje pusėje skubėjo likę du skyriai su antru „Maksimu”. Trumpa komanda, ir lietuvių karių būrys sparčiai paliko kautynių lauką, skubėdamas prisijungti prie savo kuopos.
Vieta buvo ideali pasalai surengti. Prieš pat mišką pionieriai, priskirti iš pulko inžinerinio būrio, pakasė fugasą. Dešinėje kelio pusėje žliugsinti bala neleis praeiti net tankams, kairėje krūmuose skubiai įkasė „Oerlikoną” ir sunkųjį kulkosvaidį, čia įsitvirtino ir pirmas skyrius. Iš dešinės pabūklo pozicijas dengė kalva ir alksnynas. Ant priešais ir šiek tiek kiek dešiniau esančios kalvelės išsidėstė du skyriai su sunkiuoju kulkosvaidžiu. Nepasiekiami tankams, jie turėjo neprileisti priešo pėstininkų prie pabūklo pozicijos. Tiesa, tektų trauktis atskirai ir yra pavojus, kad priešas įsikabins, neleis atsipalaiduoti ir teks bėgti viską pametus iki šalimais esančio miško. Bet sovietų neturėtų būti daug, tikrai ne daugiau kaip kuopa, taigi rizika visai pamatuota.
Ilgai laukti nereikėjo. Pirmi pasirodė du motociklai ir šarvuotis, stabtelėjo, pasidairė, pasitarė ir pradingo miške. Netrukus atbarškėjo ir keturi tankai. Penktasis, laimingasis, purptelėjo ir užgeso už pusantro kilometro nuo pasalos pamiškėje, ir jo įgula, dabar drebinanti kinkas, vėliau pasidžiaugs šiandien išsaugojusi sveiką kailį.
Giliau miške motociklus ir šarvuotį pasitiko visa kuopa, nepaisant to, vos išgirdę už nugaros „Oerlikoną”, du raudonarmiečiai su antru motociklu spėjo apsisukti vietoje, paliko kelių kulkų kliudytą seržantą, sėdėjusį už vairuotojo nugaros ir nurūko atgal. Šarvuotis degė su visa įgula, o pirmu motociklu važiavę sovietai gulėjo suvarpyti kaip rėčiai.
Kapitonas raukėsi, bet neturėjo ant ko pykti: pirmas mūšis baigėsi net nesvajotai gerai. Visi sveiki, keturi tankai ir šarvuotas automobilis sunaikinti jau pirmam susidūrime. Gaila tik, kad „liežuvio” nepaėmė, bet mūšio įkarštyje ne tas rūpėjo. Baisu buvo, kad neatsigręžtų atgal kareivėliai, neišsibėgiotų namolio, visgi pirmas mūšis, kovos krikštas taip sakant. Nors nusišauk paskui iš gėdos. O Zenonas šaunuolis. Keturi tankai! Gerai, kad pėstininkų nebuvo, o tai gulėtų dabar prie „Oerlikono” sudrąskytas į skutus, juk nesitrauktų rupūžė, nė už ką nesitrauktų patranką palikęs. Bus dar Zenonas generolu, oi bus, - šiltai žvilgtelėjo į savo leitenantą Baltrušis. Jei tik galvos nepadės, kol vokietys ateis. O vokietys ateis. Va, kaip lenkam į kailį davė, tuoj sudarys taiką su prancūzais ir anglais ir įkrės Ivanui. Gal net visi trys kartu įkrės. Tai kas, kad per Paryžių trepsi. Pasipyks, pasiries, susėdę alaus-vyno išmauks, ir susitars. O mums iki tol bolševikus vieniems laikyti reikės.
Ne, nėra ko gero iš Ivano laukti. Čia tau ne prie caro. Šitie iškart visą kraują išgers, viską susigrobs, sulaužys. Raudonas - tai kaip pats šėtonas..

Rodyk draugams