BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: 2015-10-20

Aušros kariai - “Antplūdis” (I ir II dalys)

2015-10-20

ANTPLŪDIS I dalis

Birželio 15 d., 15 val. 30 min., Prienai

142-ojo sovietų šaulių pulko, dislokuoto Prienuose, žvalgų komanda pajudėjo pirmyn. Jiems už nugarų rikiavosi pagrindinės pulko pajėgos. Beveik tą pačią akimirką pasipylė šautuvų ir poros lengvųjų kulkosvaidžių ugnis - priešą pasitiko išsislapstę Prienų ir jų apylinkių šauliai. Raudonieji žvalgai tuoj pat prigulė prie žemės ir atsakė ugnimi. Po trumpo sutrikimo sovietų pulko žvalgybos karininkas, nurodęs koncentruoti poros sunkiųjų kulkosvaidžių ugnį, palengva, perbėgimais, pradėjo apeidinėti išsibarsčiusius šaulius. Tuo pačiu sutratėjo ir šūviai prie tilto - čia pasiųsta gerai ginkluota sovietų karių kuopa, slapčia išėjusi prie upės, buvo apšaudyta tiltą saugančių šaulių. Tuoj pat įsijungė ir kitoje Nemuno pusėje sugulę lietuvių pionieriai.

—————————————————————————————–
Motorizuotas inžinerinis būrys iš Kauno išsiruošė per pusvalandį. Dviem sovietų gamybos sunkvežimiais ZiS-6 atidardėjo iki Prienų, slapta pasiekė tiltą ir ėmėsi rengti jį sprogdinimui. Parengę užsimaskavo ir ėmė laukti. Ir sulaukė. Sovietų kuopos, skubančios link tilto. Įsakymas buvo aiškus - susprogdinti tiltą ir pasitraukti. Deja, būriui vadovavęs inžinerinio būrio vadas, jaunas ir energingas leitenantas L., trokšte troško kovos. Gerais norais kelias pragaran grįstas. Po komandos „ugnis” jo kariai irgi atidengė ugnį į sovietus. Inžinerinis būrys į susišaudymą stojo būdamas itin nepatogiose pozicijose. Du skyriai pionierių buvo ginkluoti tik šautuvais ir vienu lengvuoju kulkosvaidžiu. Nedarni jų šūvių ugnis greitai pradėjo slopti, neišlaikiusi atkaklaus sovietų ryžto ir jų ugnies persvaros. Bum…, liepsna, garso banga ir dūmų kamuoliai nusirito virš Nemuno - raudonajai ordai reikalingas tiltas tuoj pat išlėkė į orą. Pionieriai, vadovaujami puskarininkio būrininko, atsišaudydami traukėsi, išsinešdami sunkiai sužeistą būrio vadą bei pustuzinį sužeistų ir nukautų draugų. Neišlaikęs galingesnės raudonarmiečių ugnies lietuvių inžinerinis būrys atsitraukė, patyręs didžiulius nuostolius, tačiau iki galo įvykdęs uždavinį. Netrukus abu sunkvežimiai jau riedėjo Kauno link.
Sovietų voros šukavo paupio šlaitus. Raudonarmiečiai tempė iš krūmų nukautus šaulius ir, čia pat, vietoje, savo ilgais durtuvais subadė kelis dar gyvus sužeistuosius. Didžioji gi šaulių dalis, po tilto sprogimo, granatomis atmušusi pirmą raudonarmiečių smūgį, atsitraukė ir netrukus ištirpo Prienų girioje. Patys Prienai liko sovietams.
Tuo pačiu rusų radistai užfiksavo kažkur visai šalia įnirtingai dirbančią lietuvių radijo stotį. Radisto braižas ir šaukiniai buvo gerai pažįstami - ši radijo stotis jau apie mėnesį laiko periodiškai atvykdavo iš Kauno ir sukiodavosi Prienų apylinkėse. Pulko vadas neabejojo, kad čia atvyko sustiprintas pėstininkų pulkas iš Kauno. Jo žinioje buvo tik du šaulių batalionai ir artilerijos divizionas.
- Svarbiausia apsaugoti dislokacijos vietą, - nusprendė kiek pamąstęs. Visiškai netroško žygiuoti miškinga vietove, kur galėjo būti bet kada netikėtai užpultas. Susišaudymas su lietuvių šauliais padarė skaudžių nuostolių ir atėmė ką tik degusį ryžtą. Patenkintas savo saliamonišku sprendimu, įsakė užimti gynybą. Litovcai, be jokių abejonių pamėgins pulti. Apsups, pabandys suskaldyti dalimis, kaip Suomijoje. Ką gi, jėgos apylygės, reikia tik išsilaikyti, kol ateis tankai ir kavalerija. Sovietai pradėjo skubiai apsikasinėti, ruošdamiesi litovcų atakai.
—————————————————————————————-
Viena vienintelė suomiška 50 kg bomba sprogo prie pat tanko kairiojo borto ir stipriai apgadino važiuoklę, kontūzijo mechaniką-vairuotoją. Skeveldromis ir kulkosvaidžių kulkomis buvo sužeisti trys ar keturi desantininkai, ne vienas pasitempė galūnes ar šiaip apsidaužė. Nors visi burnojo ir drąsinosi keiksmais, nuotaika buvo sumauta. Netrukus kolona vėl susirikiavo ir pajudėjo pirmyn. Ir tuoj pat vėl pasipylė į šalis, naujai lietuvių lėktuvų septyniukei pradėjus rikiuotis tankų kolonos puolimui.
Šį kartą „litovcai” nesirengė greitai trauktis. Sustoję į didelį ratą, lėktuvai vienas po kito nedideliu kampu leidosi link kolonos pleškindami iš priešakinių kulkosvaidžių, rodos visiškai nebodami retos šautuvų ir kulkosvaidžių ugnies. Pasiekę 400-500 m aukštį išmesdavo porą nedidelių bombų ir vėl kildavo aukštyn, žvalgui spėjant paleisti dar porą ilgų serijų. Po septynių tokių atakų, greičiausiai pabaigę bombas, lietuvių lakūnai dar keletą kartų atakavo šaudydami iš kulkosvaidžių ir nuskrido. Plačiai išsilakstę sovietų tankai, kurių didžioji dalis buvo be racijų, vėl į krūvą rinkosi labai sunkiai. Tuo labiau, kad vienas lėktuvas pasiliko, paskridęs kiek į šoną, maždaug 1000 m aukštyje, nepasiekiamas šautuvams ir kulkosvaidžiams, ramiai sau suko ratus. Staiga, nors nesimatė ir nesigirdėjo jokio lėktuvo, išskyrus tą, besižvalgantį atokiau, vėl nugriaudėjo keli sprogimai. Po trumpos pertraukos dar keturi, ir dar keturi. Tik po kelintos, vis artėjančios prie tankų kolonos sprogimų serijos brigados vado pavaduotojas suprato - lėktuvas koregavo tolėliau pasislėpusios artilerijos baterijos ugnį . Sviediniai jau sproginėjo tarp tankų, jokiu būdu nebuvo galima likti vietoje. Vienintelis kelias - veržtis pirmyn, ištrūkti iš besiveržiančio ugnies maišo. Teko skubiai ant tankų suginti išsibėgiojusius desantininkus. Tačiau beveik tiesiai į besitelkiančių tankų būrį sugulę dvi sprogimų serijos, skeveldromis paklojusios keletą desantininkų, kitus vėl išvaikė po pakelės griovius ir pievas ieškoti priedangos. Sekančios salvės sviedinys, tiesiog neįtikėtina, pylė į lengvai šarvuotą vieno BT bortą ir jį visiškai pralaužė. Tankas tuoj pat suliepsnojo. Davęs komandą „daryk kaip aš”, vadas nuvedė savo tankus pirmyn, palikdamas desantininkus po sviedinių ugnimi. Beliko tikėtis, kad koreguotojas nespės taip greitai perkelti ugnį. Tankams patraukus kelis šimtus metrų pirmyn, kur buvę kur nebuvę pasirodė sovietiniai naikintuvai I-16. Šeši „vanagėliai” , nusivijo, akivaizdžiai nesėkmingai, juos laiku pastebėjusį ir skubiai, su žemėjimu sprunkantį litovcų koreguotoją. Nebeturėdami koreguotojo, lietuvių artileristai dar pokštelėjo keletą salvių ir nutilo, neketindami veltui eikvoti sviedinius. Tankai vėl stabtelėjo, budriai stebėdami apylinkes, laukdami vos ne spyriais pirmyn varomų desantininkų.

ANTPLŪDIS II dalis

Niekas taip greitai nemokina, kaip karas - pasirodžiusius sekančius kelis lietuvių lėktuvus pastebėjo iš anksto. Tačiau šį kartą lietuvius pasitiko keliolika sovietinių naikintuvų, neketinančių jiems leisti atakuoti tankus. Senučiukai, mokinių pribaigti Mokomosios eskadrilės lėktuvai, lėtai pūškavę 1 km aukštyje, neturėjo nei vieno kulkosvaidžio ir nei vieno šanso išsigelbėti. Netrukus, tiesiai į juos, grandimis po tris, nupikiravo sovietų naikintuvai. Pasaulis dar nebuvo girdėjęs apie lakūnus mirtininkus - kamikadzes. O ir mintis rėžtis su lėktuvu į tanką nekilo nei vienam iš trijų Mokomosios eskadrilės pilotų. Gal jie tuo metu prisiminė savo šeimas, galbūt prieš akis perbėgo visas jų gyvenimas? Ar jie pasimeldė, mintyse atsisveikino su artimaisiais? Pabučiavo vaikučių nuotraukas? Ar nors vienas prisiminė Pilėnus ir liepsnose žuvusius jų gynėjus? Kas dabar žino, KĄ jie tuo metu galvojo. Tačiau daug liudininkų matė ir vėliau papasakojo, kad trys Lietuvos lėktuvai pasklido į šalis, metėsi žemyn, tačiau nenukrypo nuo taikinio - sovietų tankų kolonos, ir vėl pabirusios į šalis. Du iš jų beveik iš karto pateko į uraganinę sovietų naikintuvų ugnį ir tuoj pat, taškydami į šalis liepsnas ir konstrukcijos dalis, rėžėsi į žemę. Jeigu suvarpyti kulkų lakūnai nežuvo iš karto, tokiame mažame aukštyje jie neturėjo nei mažiausios galimybės pasinaudoti parašiutais. Trečiasis lėktuvėlis, pilotuojamas vieno labiausiai patyrusių skraidymo instruktorių, nupikiravo žemyn beveik statmenai, girgždėdamas atgal išlinkusiais sparnais ir juos palaikančiais spyriais bei atotampomis. Tiesiog neįtikėtinai išsisukęs nuo kelių sovietų maitvanagių atakų, lėkė skusdamas ratais žolę, staigiomis evoliucijomis, atliekamomis prie pat žemės, neduodamas į save nusitaikyti. Prilėkęs prie pasirinkto tanko, kiek kilstelėjo aukštyn, suguldydamas porą senų vokiškų 12 kg bombų tiesiai ties jo vikšrais. Tankas susisuko ratu, ištiesdamas vieną nutrauktą vikšrą. Beveik tą pačią akimirką senovinis, pirmą pasaulinį menantis lėktuvėlis buvo tiesiog sukiuždytas ore sovietinių naikintuvų kulkosvaidžių ugnies ir, vos spėjus plykstelėti liepsnoms, trenkėsi į žemę. Vienas po kito žemyn pikiravo keli sovietų naikintuvai, apšaudydami degančias nuolaužas. Vyžoti Stalino „asai” nežino, kas yra karo lakūno garbė.


Birželio 15d. Oro erdvė virš Nemuno, netoli Kauno.

Saulė pliskino į akis. Tokią gražią birželio popietę tai nestebino. Tuo labiau skrendant 3000 metrų aukštyje. Apačioje driekėsi kilpomis vingiuojantis Nemunas. Pulko šturmanas užtikrintai vedė bombonešių devyniukes. Nemunas padėjo lengvai orientuotis, pasiklysti buvo neįmanoma. Šturmanas prisiminė ne vienas pratybas, kuriose „nugrybavo” į šalį; navigacinis parengimas visada buvo silpnoji menkai išprususių ir prastai parengtų sovietinių lakūnų pusė, Achilo kulnas. Šiandien niekas nekėlė kvailų mokomųjų užduočių, tereikėjo, skrendant palei upės vagą, pasiekti Kauną. O čia jau nebuvo jokių sunkumų susirasti taikinius. Ir tų taikinių vos keli. Aerodromas, geležinkelio stotis, Prezidentūra, Šančių ir Aukštosios Panemunės kareivinių rajonai.
Netrukus aiškiai išvydęs aerodromą, šturmanas savo grupę pasuko link jo, žemėdamas iki 2000 m aukščio. Pamatė, kaip apačioje sublyksčiojo ugnelės. Bet mažo kalibro automatiniai pabūklai jų pasiekti negalėjo, ir sovietiniai bombonešiai, persirikiavę į koloną grandimis, po tris, pradėjo berti savo mirtiną krovinį ant pakilimo tako.
Birželio 15d. Oro erdvė virš geležinkelio Kaunas - Radviliškis, šalia Baisiogalos.
Dvylika naikintuvų Gloster „Gladiator”, vedamų 5-os eskadrilės vado majoro Vaičiaus, pastebėjo didelę grupę svetimų bombonešių, skrendančių kairiau ir šiek tiek aukščiau, lydimą naikintuvų. Eskadrilė skrido link savo operaciniame plane numatyto slapto aerodromo Baisiogaloje, iš kur turėjo dengti Šiaulius, Radviliškį ir Linkaičius. Nekilo jokių abejonių - sovietų aviacija, tarsi pririšta prie geležinkelio atkarpos Jonava-Radviliškis, skrido bombarduoti Radviliškį arba Šiaulius. Įsakymas, perduotas iš Kauno prieš pat pakylant, buvo trumpas ir aiškus: „Sovietų Sąjunga pradėjo karo veiksmus prieš Lietuvą. Penktajai naikintuvų eskadrilei visomis išgalėmis trukdyti priešo žvalgomajai aviacijai veikti rajone nurodytame rajone. Laukti tolimesnių parėdymų”.
Pamosavęs sparnais majoras Vaičius padidino greitį ir pasuko kairėn ir aukštyn, taikydamasis išeiti sovietų lėktuvams iš nugaros. Paskui jį nusekė visa „Baltųjų arų” eskadrilė. Nei vienas Lietuvos karo aviacijos naikintojas nebuvo uostęs parako. Tačiau kiekvienas jų buvo karys, įpratęs aiškius įsakymus vykdyti, o ne ginčyti. Be to, beveik refleksais tapę įgūdžiai padėjo pamiršti baimę ir nerimą. Ir dar, kiekvienam iš dvylikos giliai širdyje ruseno tiek azarto kibirkštėlė, būdinga kiekvienam naikintojui, tiek svajonė garbingai, kaip kad suomių lakūnai, pagarsėti. Jie buvo vieni geriausų Lietuvos karių, elitas, ir šįryt Lietuvos dangus priklausė jiems.
Trys dvimotorių bombonešių SB-2 devyniukės skrido 2000 metrų aukštyje, laikydamosis apie 200 m intervalo tarp grupių. Priekyje, išsiveržę apie pusę kilometro ir apie 300 metrų aukčiau skrido 6 naikintuvai I-16. Pirmąją ir paskutiniąją devyniukes iš kairės ir dešinės saugojo po 3 naikintuvų grandį. Užnugarį dengė keliais šimtais metrų atsilikę ir 600-800 m aukščiau pozicijas užsiėmę dar 6 tokie patys naikintuvai.
Tai buvo tiesiog neįtikėtina sėkmė. Lietuvių „Gladiatoriai”, didindami aukštį, pamažu artėjo prie, dėkui Viešpačiui, vis dar nieko nepastebinčių priešininkų. Dvi grandys, kiekviena po 3 naikintuvus, nusitaikė ir smigo tarp priešo naikintuvų, taikydamosis į paskutinius bombonešius, likę dvi grandys atakavo ariergardo naikintuvus.
—————————————————————————————–
Pirmoji devyniukė ne iškarto suprato, kad staiga išnirę biplanai - ne savosios „Čaikos” . Politrukai padarė savo darbą, aiškindami apie niekingus lietuviškus „fašistinius žvėris”, apie jų niekam tikusią kariuomenę, pasiruošusią tuoj pat iššaudyti buržujus karininkus ir prisijungti prie pasaulinės „proletariato revoliucijos”. Litovcai neturėjo nei bunkerių, nei gausios zenitinės artilerijos, o lauke buvo saulėtas birželis. Nei vienas iš 9 bombonešių šaulių-radistų nespėjo net įstatyti kulkosvaidžių į turelę , kai „Gladiatoriai” prapliupo beveik penkų tūkstančių šūvių per minutę ugnies lavina. Antros bombonešių eskadrilės vado lėktuvo šaulys net nesuprato kas atsitiko. SB-2 lakūnų kabina buvo ištaškyta į šipulius ir degė, liepsnojo ir dešinysis variklis. Vos po kelių sekundžių liepsnojantis lėktuvas perėjo į suktuką ir nupikiravo žemyn. Virš jo neišsiskleidė nei vienas parašiutas.
Majoras Vaičius su vedamuoju priartėjo prie pirmosios devyniukės ir iš keliasdešimties metrų, iš visų 4 lėktuvo kulkosvaidžių, suvarpė dar du SB-2. Kiti atitrūkę bombonešius atakavusių grandžių lėktuvai pasuko link į nevaldomą mūšio karuselę su po pirmos atakos išlikusiais I-16 įsisukusių „Gladiatorių”.
Visi SB-2 pagal komandą skubiai išbėrė savo bombas, kurios nuskriejo į plynus laukus, galbūt skeveldromis ir kliudę kokią vargšę karvutę. Šauliams be atodairos tratinant bala žino į ką, SB-2 rikuotė „įvykdžiusi užduotį” pradėjo sukti atgal.
Sovietams atkakliai nesitraukiant nuo bombonešių rikiuotės, lietuvių naikintuvai gavo progą geriau išnaudoti savo biplanų vikrumą horizontalioje plokštumoje. Patyręs lakūnas, stebėdamas mūšį iš šalies, būtų nesunkiai išskyręs du sovietų naikintuvus I-16, kurių lakūnai jau turėjo ne vieną oro pergalę. Būtent jie ir numušė 3 „Gladiatorius”. Pagal eskadrilės vado įsakymą likę naikintuvai pavieniui išsiveržė iš mūšio sūkurio. Niekas jų nepersekiojo ir netrukus aikštelėje prie Baisiogalos nutūpė aštuoni išlikę „Gladiatoriai”. Majoras Vaičius ir leitenantas L. buvo lengvai sužeisti, dalis lėktuvų parsinešė ne vieną kulkos žymę. Psk. M. „Gladiatoriui” reikėjo rimtesno remonto. Lakūnai su keletu apsaugos kareivėlių puolė skubiai maskuoti lėktuvus. Automobiliais atvykę technikai ėmėsi įvertinti lėktuvų pažeidimus, lopyti skyles ir papildyti iššaudytą kovinį komplektą. Eteryje sukaleno „Morzės” abėcėle dirbančios radijo stoties raktas.

Laukite tęsinio.

Rodyk draugams