BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: 2015-03-30

Šešėliai

2015-03-30

3.0

Tankumyne susirinkusi komanda susiremia nugaromis ir per automatų G36 optikas stebi aplinką.
Kėkštai šėlsta, jiems medžiuose jau mažai vietos, gergždžiančiais balsais čia pat, už kelių metrų šaukia vienas kitą, keldami dulkes ant žemės, taršo vienas kitam plunksneles, pavasaris.
Jau šyla, saulės spinduliai sušildė žemę, bet dar nepalietė šešėliuose likusių žemės lopinėlių.
Pakilęs po šliaužimo atsiklaupiu ant abiejų kelių ir užsidėjęs patrulinę kuprinę suveržiu pečių bei juosmens diržus. Prisimenu 5.11 užrašą „Allways be ready” (visada būk pasiruošęs). Visi šnaresiai nutilo, visi klausomės.
Sausos šakos trakštelėjimas, dar vienas, intervalai ir garsas lėtai einančio žmogaus…, ne sėlinančio žmogaus. Permetu savo žvilgsnį į tą pusę, galvą suku lėtai, kad staigus judesys neatkreiptų dėmesio. Įsitempia raumenys, tyliai padarau keletą įkvėpimų, reguliuoju savo širdies ritmą.
30 metrų, du kariai, pirma mintis - „savas” ar „svetimas”… neatskiriu tarp augmenijos.
Komanda be garso nukreipia du G36 vamzdžius į juos. Pirmas su Antru pasidalina taikinus, be garso ginklų mechaniniai saugikliai pereina į padėtį „pavieniai šūviai”.
Mintyse nusikeikiu - jei turėtume garso slopintuvus, nereikėtų po šūvių pradėti vengimo manevro, galėtume tęsti užduotį, o dabar mūsų šūviai bus girdimi už 500 metrų, š… .
Jie mūsų nemato, bet lėtai ir atsargiai eina artyn, tuo pat metu žiūrėdami į pamiškę. Jie net neįtaria, kad mes čia. Mintyse - atpažinimo procedūra, uniforma, ženklai, ginklai, ekipuotė, įranga, draugiškų pajėgų veiksmai ir vietos… 15 metrų… Pirmas žvilgteli į mane nieko gero nežadančiu žvilgsniu, trumpu galvos judesiu atsakau „Ne”.
Matau tik profili, negaliu atpažinti. Neišvengiamas artimas kontaktas.. mintys nori grįžti į namus - vaikai dabar mokykloje, su jais viskas gerai…ji dabar darbe, jos plaukai taip kvepia…, veju mintis šalin, susikaupk, galvok, tramdau save… čia ne saugos patrulis ir ne valymo, galvok… 10 metrų… atsisuka. Žvalgai? Jų neturi čia būti, dabar… .
Jie mus pamato, pamato ir nukreiptus vamzdžius, atstumas 8 metrai, ne daugiau. Matau jų akis ir matau ką galvoja - ginklus pakelti per vėlu, bėgti nėra kur, pasmerktųjų žvilgsnis, mato su kuo susidūrė, sustingę… .
Atsistoju visu ūgiu ir einu link jų, komanda nuleidžia ginklus… .
- Labas Vaiduokli, ką jūs čia darot?
- Turėjom išžvalgyt minų lauką, užtrukom ir susivėlinom, žinai kaip būna. Kaip jūs? - klausia su aiškiu palengvėjimu.
- Mes vieną užduotį įvykdėm, einam toliau, noriu rukyti… .

4.0
Vaiduoklis duoda ženkla porininkui saugoti, aš galva mosteliu Pirmam… dabar galime ramiai pasikalbėt. Stovėdami visu ūgiu kalbamės, nesuku sau galvos dėl saugumo. Stovim tankumyne, apsidairau, komanda stebi kiekvienas savo pusę. Įsitaiso patogiau, atsigula, geria iš „camel back” vandenį, Trečias su Antru jau kažką kramto, Pirmas studijuoja žemėlapį.

Smelkiasi abejonė…jie dar nežino, bet mano praktika sako, kad juos jau užmiršo…, nėra žmogaus - nėra problemos.

Savo darbą dirbu seniai, žinau, kad jei sutikom tuos kurių neturėjom sutikti, tai jau nieko gero. Dabar lieka pasikalbėti su Vaiduokliu ir nuspręsti ką darysim toliau. Jeigu jie eina ten iš kur mes atėjom jiems gresia būti aptiktiems valymo patrulio, aišku jei jie sureaguos.
- Vaiduokli kaip jums sekėsi?
- Po kontakto turėjom išžvalgyt sankryžą….
- Dabar turim patikrint kalvą maždauk už 500 metrų nuo čia.
Kalva, ant kurios buvo stebėjimo postas yra vienintelė 1000 metrų atstumu nuo čia, jei žvalgai turi tokią užduotį, vadinasi mūsų užduoties sėkme buvo suabėjota dar operacijai neprasidėjus.
Trumpai nupasakoju Vaiduokliui, ką mes padarėm ir žinodamas, kad jis turi apie 10 metų darbo žvalgyboje patirtį supranta, kokia grėsmė jam ką tik iškilo.
Aš savo darbą padariau, jam spręsti ką daryt toliau. Ir žvalgai ir mes esam per toli, kad turėtume radijo ryšį, bet žvalgai kažkur turi transportą ir mašininę radijo stotį… Mes turim tik savo kojas, operacija visu pajėgumu prasidės po 1 valandos, tada tikrai mes niekam nerūpėsim. Staiga šauna į galvą mintis…
- Vaiduokli gali iš savo mašinos perduoti, kad S10 užduotis įvykdyta, mes sveiki, kelias ir sankryža švarūs? Mes judam prie taikinio S11.
- Nėra problemų. Vaiduoklis susisiekia su savo ekipažu, kuris likęs prie mašinos…
- Mes turim eiti, su kaltės jausmu balse ištaria Vaiduoklis, nužvelgia mus…
- Sėkmės tau, atsakau, būk atsargus… .
Vaiduoklis šypteli lūpos kraštu ir linktelėjęs galvą susikūprinęs lėtu žingsniu, su porininku, vengdamas šakelių trakšėjimo nueina į tą pusę, iš kurios ką tik mes paršliaužėm. Atsisuka vos žengęs tris žingsnius…
- Būkit atsargūs, saugos postas už 70 metrų į šiaurę.
Taip, kaip jis žiūrėjo, žiūrima į tuos kuriuos matai galbūt paskutinį kartą. Atsisėdęs ant žemės žiūriu pavymui tarp augmenijos išnykstančiai porai, dėlioju mintis.
Nieko gero, bet ne pirmas kartas, buvo ir blogiau. Tik dabar pamatau, kad Pirmas žiūri į mane ir laukia ką pasakysiu.
- Girdėjai ką kalbėjom, paklausiu jo?
- Girdėjau, atsako be jokio entuziazmo.
- Susitvarkom ir einam į S11.
Tolumoje pasigirsta trys galingi sprogimai, paskui juos tingėdami pradeda kalenti sunkieji kulkosvaidžiai, prasideda…išsitraukiu Winston ir užsirūkau, komanda tyliai pakaitomis ruošiasi, pažiūriu į jų veidus, jokių emocijų… .

Rodyk draugams